„Ištvermingas, nelepus, stiprus, sumanus, sveikas, darbštus, tarnaująs iki 30 metų amžiaus, tikęs ne per sunkius žemės ūkio įrankius traukti; greitas, galįs pavaduoti dar nebuvusį traukinį, automobilį, darydamas per dieną 80-100 km, žemaitukas savo šeimininko ne tik nebuvo ignoruojamas, bet didžiai vertinamas", - taip apie žemaitukus rašė Z. Mockus 1927 metais.
    Žemaitukai - nedideli, išvermingi ir tvirto charakterio žirgeliai - minimi jau XIV - XV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose. Pasak veisėjų, labai tikėtina, kad žemaitukų žirgai beveik nepasikeitė per 700 metų - jų genofondas itin stiprus.
    Devynioliktojo amžiaus pabaigoje, vystantis žemės ūkiui ir pramonei, žemaitukas jau neatatiko nūdienos reikalavimams: sunkėjo technika, jai tempti reikėjo platesnių aliūrų arklių. Smulkaus žingsnio žemaitukas, nors stiprus ir ištvermingas, tam netiko. Tuomet prasidėjo žemaitukų kryžminimas su sunkiaisiais Vakarų arkliais. Europos kryžminimas nebuvo planinis, veislė buvo mišrinama bet kaip, tad žemaitukams kilo išnykimo grėsmė. Jei ne didikai Oginskiai, veikiausiai šiandieną šių žirgų nebebūtų. Oginskių iniciatyva buvo kuriami žemaitukų žirgynai, skatinami ūkininkai, auginantys šios veislės žirgus. Pasakojama, jog grafai Oginskiai pabrėžtinai važiuodavo tik žemaitukų žirgais kinkytomis karietomis. Vėliau Oginskių žirgai pateko į Gruzdžių žirgyną, kuriame veikė žemės ūkio mokykla, žirgais buvo rūpinamasi, gerinama veislė, vykdoma selekcija. Tačiau antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai visą žirgų bandą išsivarė į Vokietiją kartu su visais kilmės dokumentais. Žemaitukai jau buvo naudojami kitų žirgų veislėms gerinti, tad toks vokiečių poelgis nestebina.
    Taip jau antrą kartą žemaituko likimas pakibo ant plauko.
   1949 metais balandžio 17 dieną buvo įkurtas Vilniaus žirgynas - tuo metu jis vadinosi eržilų depu. Buvo surinkta per šimtą eržilų ir pradėta kryptingai atkūrinėti arklių skaičių. Tuometinės Lietuvos valdžios atstovai, apsilankę žirgyne, pasigedo žemaitukų. Laimei, čia dirbo zootechnikas Valentinas Orentas, anksčiau ilgą laiką darbavęsis Gruzdžiuose žemės ūkio mokykloje. Jam buvo pavesta vykti į kelionę po Lietuvą ir ieškoti žemaitukų: V.Orentas buvo vienintelis specialistas, žinantis, kaip atrodo tikras žemaitukas. Tai buvo laikas, kai žmonėms atrodydavo, kad jei arklys nedidelio ūgio - vadinasi, žemaitukas, nors tai toli gražu nuo tiesos. Tad V.Orentas išsiruošė į žemaitukų paieškas. Stebuklas, tačiau Kelmės rajone, Užventyje, jam pavyko rasti vieną vienintelį žemaitukų eržilą Erelį. Gruzdžių žirgyno žemaitukai, kitaip nei įprasta, buvo ženklinami dviem įdagais. Erelis turėjo juos abu. Pasirodo, šis žirgas buvo paprasčiausiai pabėgęs tuo metu, kai vokiečiai išsivarė visus žirgyno žemaitukus. Erelis buvo parvežtas į Vilniaus žirgyną ir per jį atkurta žemaitukų arklių veislė. Paaiškėjo, kad žemaitukų genai - labai stiprūs. Visi gerieji genai - ištvermė, didelis darbingumas, prisitaikymas prie sąlygų - išliko. Žemaitukų banda didėjo, gerėjo arklių kokybė, tačiau vis dar liko giminingo veisimo grėsmė. Prasidėjo veislės tobulinimo kūrybinis etapas. Už žemaitukų veislės išsaugojimą ir tobulinimą Vilniaus valstybinio žirgyno ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos arklininkystės specialistams buvo paskirta Romano Žebenkos pirmoji premija. Daug žemaitukų iš Vilniaus valstybinio žirgyno buvo parduota Lietuvos ir užsienio šalių žirgų augintojams.
    Profesoriui J. Šveisčiui pasiūlius ir Žemės ūkio ministerijai pritarus, iš Vilniaus valstybiniame žirgyne  išaugintų žemaitukų buvo įkurtos antrinės veislinės bandos Alantos žemės ūkio technikume, Žemdirbystės instituto Terespolio skyriuje, Vėriškių eksperimentiniame ūkyje ir Elmininkų bandymų stotyje. Veislė klestėjo. Tačiau 1990 metais Lietuvoje prasidėjo dekolektyvizacijos periodas. Antrinių bandų žemaitukai kaip pajus buvo išdalyti privatiems asmenims ir sunyko (eržiliukai buvo iškastruoti, panaudoti darbui, o kumelaitės eksportuotos). Nepaliesta liko tik Vilniaus valstybinio žirgyno žemaitukų arklių veislinė banda. Taip trečią kartą žemaitukų veislę reikėjo gelbėti nuo išnykimo.
 1994 metais profesorius J. Šveistys su grupe mokslinių bendradarbių atvyko į Vilniaus valstybinį žirgyną ir kartu su žirgyno darbuotojais pagal veislininkystės dokumentaciją ir arklių realizacijos sąrašus atrinko vietas, kur dar gali būti išlikusių žemaitukų. Mokslinė ekspedicija iš dalies pavyko. Buvo rastos kelios grynaveislės kumelės ir eržiliukai. Jie nupirkti į Gyvulininkystės institutą. Be to, kelias kumeles institutui pardavė Vilniaus valstybinis žirgynas, taip pat jis išnuomojo veislinį eržilą. Taip buvo sukurta Gyvulininkystės instituto žemaitukų banda.
     Iš žemaitukų yra kilusios trys naujos žirgų veislės: stambieji žemaitukai, plačiai Europoje naudojami trakėnai ir Lietuvos sunkieji. Žemaitukai labai gerai perduoda palikuonims gerą eksterjerą, tvirtą konstituciją, darbingumą ir kitas ūkiškai naudingas savybes, todėl yra neįkainojamas Lietuvos arklininkystės genetinis fondas. Dėl šių savybių FAO organizacija žemaitukus pripažino kaip saugotiną veislę ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Negana to, tokių sportinių savybių, kaip žemaitukai, neturi joks kitas žirgas: žemaitukai be galo šoklūs ir energingi.  Tai patvirtina Vilniaus žirgyne auginamų žemaitukų rezultatai. Žemaituko ūgis siekia ne daugiau, nei 148 centimetrus - tai poni klasės žirgas. UAB „Vilniaus žirgynas“ arklidėse stovi 138 cm ūgio žemaitukas eržilas Kokosas (Kaukas–Korda), kuris šuolio galingumo rungtyje  2006 metais Vingio parke tarptautinėse konkūrų varžybose šuolio į aukštį rungtyje pasiekė Lietuvos rekordą – peršoko 1,55 metro kliūtį. Neatsilieka ir kiti Vilniaus žirgyne išauginti žemaitukai. Tai liudija žemaitukų laimėjimai įvairiose varžybose, net Prezidento taurės konkūre.
    2010 balanžio mėnesį vykusiame Lietuvos žiemos konkūrų čempionato finale (uždarose patalpose), Poni klasės žirgų konkūre UAB „Vilniaus žirgynas“ gimę ir auginami žemaitukai Kokosas, Kvarcas ir Žiburys užėmė pirmasias tris vietas. Eržiliukai puikiai bėga lygiąsias lenktynes.
     Dabar žemaitukų veisimo programą vykdo ir kilmės knygas veda Lietuvos žemaitukų arklių augintojų asociacija (įkurta 1997 m.). Žemaitukų skaičius ėmė didėti, tačiau veislė vis dar tebėra dideliam išnykimo pavojuje. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai stengiasi pagausinti šią veislę.
     Šiuo metu Lietuvoje yra apie 400 žemaitukų, didžiausias žemaitukų veisėjas ir augintojas yra Vilniaus žirgynas.
   Kad veislė nuolat tobulėtų, turi būti organizuojamos parodos, įvairios žirgų sporto varžybos – konkūrai, lygiosios lenktynės, karietinis važiavimas, ilgų distancijų jojimo varžybos ir kitos pramogos. Geriausieji turėtų dalyvauti įvairaus lygio tarptautinėse ponių klasės žirgų varžybose ir parodose. Žemaitukai kaip ponių klasės žirgai turi didelę paklausą Vakarų Europoje. Kiekviena šalis stengiasi sukurti savo ponį, Lietuvai to daryti nereikia – ji turi žemaituka.

     Stambieji žemaitukai Lietuvos vietinių arklių veislinė grupė. Išvesta XIX a. pabaigoje, šiaurės rytų Lietuvos dalyje žemaitukus kryžminant su ristūnų (daugiausia Orlovo veislės) eržilais, o pietryčių Lietuvoje žemaitukai kryžminti su šiaurės švedų (gudbranzdalių tipo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais. Taip kryžminant, o vėliau veisiant savyje buvo sukurtas stambesnis ir daug pajėgesnis vietinis arklys, kuris nuo 1941 metų kartu su senojo tipo žemaitukais vadinamas vietiniu arkliu. 1949 m. gavo bendrą žemaičių veislės pavadinimą, išskiriant senąjį ir sustambintą tipus. Nuo 1985 m. jie vadinami ne žemaičių veislės arkliais, o stambiaisiais žemaitukais. Į kilmės knygas įrašomi nuo 1948 m. Stambieji žemaitukai yra darbiniai – važiuojamojo tipo arkliai, naudojami kaimo turizmui, kinkiniams ir t.t. Spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos su tamsia juosta nugaroje, iki tamsiai bėros, juodos. Eržilų aukštis ties gogu 152 cm., kumelių 149 cm. Eržilų svoris – 560 kg, kumelių 500 kg. Nuo 1990 m. populiacija ženkliai mažėjo. Šiuo metu pripažinta saugotina tarptautiniu mastu.
 

     Trakėnai – jojamųjų arklių veislė, išvesta XVIII a. Trakėnuose (dabar - Jasnaja poliana, Kaliningrado sr.). Šių jojamųjų arklių veisimas pradėtas 1731 m., kai karaliaus Fridricho Vilhelmo I paliepimu buvo įsteigtas Trakėnų karališkasis žirgynas. 1733 m. žirgyne jau buvo 1200 arklių, tarp kurių 513 kumelių, kurių dalis buvo iš Tauragės apylinkės dvarų. Kilmės knyga pradėta vesti 1878 metais, įtraukiant arabų ir grynakraujų veislių žirgus, naudojamus trakėnų veislės gerinimui.1932 m. buvo įsakyta surinkti veislinius arklius iš visų Prūsijos valstybinių žirgynų. Po antrojo pasaulinio karo dalis žirgų nukeliavo į Vokietiją, kiti - su visa apskaita ir kilmės knygomis atsidūrė Tarybų Sąjungoje - Rostovo srityje Kirovo žirgyne. Trakėnų asociacija įkurta 1947 metais Vokietijoje, jos tikslas buvo atgaivinti šią veislę. Trakėnai į Lietuvą sugrįžo tik 1961 m. Šiuo metu trakėnai auginami Nemuno ir Vilniaus žirgynuose bei privačiose veislinėse bandose. Dažniausiai būna juodbėri, bėri, sarti. Aukštis ties gogu – 160-170 cm. Trakėnai tinka visoms klasikinio sporto šakoms: konkūrams, trikovei, dailiajam jojimui ir važiavimui kinkiniais.

 

      Grynakraujai arabų veislės žirgai veisiami daugumoje pasaulio šalių. (Jų paplitimą WAHO šalyse žiūrėti pasaulio žemėlapyje). Jie žinomi ir naudojami daugumoje pasaulio šalių dėl savo aukštos veislinės vertės ir gerų darbinių savybių, naudojami išvedant kitas kultūrines arklių veisles. Jie naudojami ir kaip kitų arklių veislių gerintojai.
    Vis populiarėjant kelionėms į užsienį, Osmanų imperijos valdovai pradėjo dovanoti arabų veislės žirgus Europos valstybių vadovams. Taip 1730 metais į Angliją pateko arabų veislės žirgas Godolphinas (kartais vadinamas Barbu), turkiškas žirgas Byerley‘us (1683 m.) ir arabų žirgas Darley‘us (1703 m.). Iš šių trijų eržilų buvo išvesta nauja žirgų veislė – Anglijos grynakraujai, veislei paplitus po visą pasaulį, dabar vadinama – Grynakraujų jojamųjų veisle. Egipto vadovas Naseras Tarybų Sąjungos vadovui N. Chruščiovui padovanojo arabų veislės eržilą Asvan, kuris Tersko žirgyne ir kituose ūkiuose davė daug vertingo prieauglio. Neveltui jo naturalaus dydžio paminklas stovi Tersko žirgyne.
    Arabų veislės žirgai aprašomi mokslininkų kaip nedidelio ūgio (148-154 cm.), rytietiško tipo jojamieji žirgai, turintys gražius, grakščius judesius, gerą darbingumą, puikias, stiprias galūnes, gerai prisitaiko prie įvairių klimatinių sąlygų, vislūs ir ilgaamžiai.
      Apie arabų žirgų kilmę (atsiradimą) yra kelios versijos, kurias įvairūs tyrinėtojai pagrindžia savais argumentais. Vieni teigia, kad arabų veislė yra seniausia pasaulyje, gi kiti sako, kad veislė, nors ir seniausia, bet jos susiformavimui turėjo įtakos dar senesnių veislių žirgai, kuriuos arabai įsigydavo grobuoniškų karų metu Azijoje ir Afrikoje.
       Arabų žirgų veislės tėvyne laikoma Arabijos pusiasalio stepės ir dykumos, kuriose apie dešimt tūkstančių metų vyravo karštas ir sausas klimatas. Veislė susiformavo IV – VII mūsų eros šimtmetyje, tai patvirtina tas faktas, kad jau VIII šimtmetyje arabų žirgų veislė buvo paplitusi visose Arabų šalyse.
      Nekyla abejonių, kad veislės susiformavimui turėjo įtakos senosios arklių veislės iš Vidurinės, Mažosios Azijos ir Viduržemio jūros pakrančių arkliai ir savotiški beduinų arklių veisimo metodai.
       Musulmonai arabų veislės žirgus laikė Alacho dovana, kurią reikėjo garbinti, saugoti ir beveik dievinti. Šie žirgai buvo beduinų (klajojanti Vidurio Rytų dykumų regiono tauta) galimybė išgyventi. Arklių kilmė (geneologija) nebuvo užrašoma, todėl genčių vadai galėjo papasakoti kiekvienos žirgų šeimos istoriją taip pat, kaip ir kiekvienos beduinų šeimos istoriją. Mitų ir įvairių pasakojimų apie šią veislę vis daugėjo, istorijos apie drąsą, ištvermę ir žirgo sukrautus turtus persipindavo su geneologijos subtilybėmis.
      Kaip rašo Viktorija Žuravliova ... tikėjimas, prietarai, tradicijos turėjo įtakos ir pačiai veislei – žirgų kūno formai ir kailio spalvai. Buvo tikima, kad atsikišusi kakta – Alacho palaiminimo ženklas. Taigi – kuo didesnis atsikišimas, tuo žirgas labiau palaimintas. Išlenktas kaklas ir aukštas gogas – drąsos ženklas, o pakelta uodega rodė išdidumą. Šios savybės buvo labai vertinamos ir gerinamos selekcijos metu. Šie požymiai akcentuojami ir šiuolaikiniame arabų veislės žirgų veisime. Dėl šių priežaščių veislė klestėjo, būdama beveik izoliuota. Kad veislė išliktų gryna – tokia kokios norėjo Alachas, buvo griežtai draudžiama bet kokia kraujomaiša su žirgais kitų veislių. Kitas arklių veisles išdidūs beduinai niekino.
       Arabų veislės žirgai buvo naudojami karo reikalams. Tam ypač tiko kumelės, nes jos nežvengdavo priešų gentiems žirgams, todėl užpuolikai galėdavo nepastebėti prisiartinti prie planuojamo grobio. Geriausios kumelės buvo ypač drąsios ir iš mūšio lauko nesitraukdavo net sužeistos.
      Beduinai organizuodavo ir žirgų lenktynes. Lenktynių laimėtojas pasiimdavo geriausią pralaimėjusiojo bandos žirgą. Žirgais prekiavo ir dovanojo. Labiausiai buvo vertinamos karo kumelės. Bet kuri arabų arklių veislės šeima buvo atpažįstama iš veislinės kumelės. Vienintelis reikalavimas eržilui – jis turėjo būti „Asil“ – grynas. Matomai dėl to WAHO organizacijoje dabar eržilai nelicencijuojami. Jie turi turėti tik gerą bonitavimo (vertinimo) balą.
    Turėti grynaveislį žirgą buvo kiekvieno beduino svajonė. XIX a. keliautojas Eduardas Zachau rašė, kad dykumų arkliai buvo brangiausias ir itin trokštamas tų kraštų turtas. Dar ir dabar arabų šalyse išlikusios trys didžiausios vertybės: arabų veislės žirgas, medžioklinis sakalas ir lenktyninis kupranugaris. Veislė vystėsi IV-VII a. po Kr. Arabijos pusiasalio stepėse ir dykumose, kur vyrauja karštas, sausas klimatas. Veislei įtakos turėjo Vidurinės Azijos, Viduržemio jūros, Afrikos pakrantėse auginami arkliai.
     Vargu ar rastume gyvūnijos pasaulyje kitą tokį gyvulį, kuris elegantiškumu ir judesių grakštumu, kūno grožiu ir proporcijomis, ištverme ir prieraišumu prie žmogaus prilygtų arabų grynaveisliam žirgui. Praėjo šimtmečiai, kol arabų selekcininkai savais metodais (ilgą laiką jie neturėjo rašytinių kilmės knygų ir arklių kilmę perduodavo iš kartos į kartą žodžiu), prisiderindami prie atšiauraus klimato, išvedė tokį arklį. Skiriami trys pagrindiniai veislės tipai: kuchailan, siglavi ir muniki. Iš jų vėliau kilo vienuolika genčių ir daugiau kaip du šimtai šeimų.
      Jau XVIII-XIX a. Vidurinės Arabijos grynaveisliais žirgais susidomėjo Europa ir Egiptas. Kunigaikščiai ir valstybių vadovai siuntė pas beduinus savo patikėtinius pirkti veislinių arabų žirgų. Beduinai dažniau parduodavo eržilus, nes kumeles pasilikdavo jojimui ir karo žygiams. Jei žmogus vis dėlto ryždavosi parduoti kumelę, tai dažniausiai su sąlyga, kad pirkėjas jam grąžins du pirmuosius kumeliukus. Beduinai su arkliais skirdavosi labai nenoriai, nors už juos gaudavo didžiulius pinigus.
     Senovėje arabų veislės arkliai dieną naktį ganėsi laisvi, jie patys susirasdavo pašaro, o jeigu jo trūkdavo, ėsdavo skurdžias atliekas nuo beduinų stalo. Šiems arkliams nereikia daug pašaro ir vandens (jų nepuola vabzdžiai ir nereikia energijos palaikyti kūno temperatūrai), be to, jie labai greitai atgauna jėgas, ištvėrę didžiausius krūvius. Sakoma, kad eržilams ilgai neduodavę gerti ir jie turėdavę lenktyniauti, o nugalėtoją palikdavę veislei. Dabar jie auginami tikrai „karališkomis“ laikymo, priežiūros sąlygomis, pavyzdžiui Jungtinių Arabų Emyratų kronprinco arklidžių komplekse yra baseinas, kiekviename garde – mikroklimato reguliatorius.
       Šiandieną arabų grynaveislių žirgų yra Europoje, Azijoje, Australijoje, JAV ir Pietų Afrikos šalyse. Jie veisiami tik grynuoju veisimu ir gerina kitas veisles. Dabar pasaulyje nerastume nė vienos kultūrinės arklių veislės, kurių protėvių gyslomis netekėtų arabų veislės arklių kraujo. Mums gerai žinomai Orlovo ristūnų veislei pradžią davė arabų veislės nepaprasto grožio eržilas Smetanka.
        Šiuo metu pasaulyje pagal žirgų naudojimą susidarė trys grupės: arabų veislės labai gražūs, elegantiški siglavi žirgai dalyvauja pramogų programose ir iš dalies parodose. Pastaraisiais metais Europos ir kituose hipodromuose dažniausiai puikiai lenktyniauja Prancūzijos arabų veislės žirgai. Labiausiai paplitęs tipas – universalūs žirgai, dalyvaujantys ir pramogų programose, ir parodose, sėkmingai lenktyniaujantys hipodromuose ir dalyvaujantys klasikinio sporto šakose. Šiam universaliam tipui priskiriami ir Lietuvoje auginami arabų veislės žirgai. Jie eleganciją, grakštumą gavo iš Lenkijoje, o darbingumą, tvirtą sudėjimą ir kitas geras savybes iš Rusijoje auginamų arabų veislės žirgų. Ištvermę ir nereiklumą paveldėjo iš Egipto žirgų. Lietuvoje arabų veislės žirgus augina Vilniaus žirgynas ir pavieniai žirgininkai.